Kavamedis pirmiausiai buvo aptiktas Etiopijoje, tiksliau Kefos apylinkėse (Džimos centras). Tai buvo dabar gerai žinoma Coffea arabica rūšis. I a.pr.m.e. tos teritorijos gyventojai grūdo kavamedžio vaisius ir sumaišę su riebalais voliojo rutuliukus arba mažyčius paplotėlius- tabletes, kuriuos imdavo su savimi į medžioklę ir karo žygius.
Šie gaminukai mažai svėrė, buvo maistingi ir suteikdavo jėgų bei budrumo.
Iš vaisių sulčių darydavo gėrimą panašų į vyną, o iš lapų virdavo gėrimą panašų į arbatą.
Būtent iš etiopų kavos panaudojimo kultūra išplito į arabų kraštus. Beje, pats žodis “kava” ir kilo iš arabiško žodžio “qahwa” apibūdinančio tuos paplotėlius.
Jemene gamino tuos pačius paplotėlius, o vėliau sugalvojo tirštą ir stiprų gėrimą iš vaisiaus džiovinto minkštimo – gešir.
Ir tik XII a. iš žalių kavos pupelių ėmė gaminti gėrimą, šiek tiek primenantį dabartinę kavą. Naudojamas jis buvo religinių apeigų metu.
Tik po šimtmečio pradėjo džiovinti pupeles, kepinti ir malti, o miltelius plikyti.
Islamui plintant, gėrimas pateko į Turkiją. Kavos skonis patiko visiems ir palaipsniui imta jį gerti savo malonumui.
1564 m. Stambule buvo atidaryta pirmoji vieša kavinė.
Vėliau kava pasiekė ir Europą. Kofeinas čia atsirado dar po šimtmečio.
Reikia paminėti, kad pradžioje prieš kavą buvo vykdoma arši propaganda. Šventikai tvirtino, kad kava – tai musulmonų gėrimas ir katalikams jį gerti nevalia.
XVIII a. kava tapo populiari visame pasaulyje.
Arabai, prigrasindami mirtimi, draudė išvežti kavamedžius (džiovintos pupelės, kaip žinia , nedaigios). Ir kelis tūkstantmečius tai veikė. Bet religinė monopolija su laiku peraugo į finansinę, pupelės tapo itin brangios. Pupelių rinkimas išsivystė atskiru verslu, atnešančiu, kaip šiais laikais sakoma, viršpelnį. Todėl kavamedžių sėjinukai buvo kontrabandos keliu išvežti ir kavos plantacijos atsirado Indijoje ir Amerikoje. Dabar kava auginama Brazilijoje, Kolumbijoje, Vietname, Indonezijoje, Meksikoje, Indijoje, Etiopijoje.
Tirpi kava pradėta gaminti XX a. 4 dešimtmetyje.
© 2007
